2016 m. rugsėjo 1 dieną sukako 3 metai, kai Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovė atidaryta visą parą, šia gražia proga savo mintimis apie trejų metų laikotarpį sutiko pasidalinti šios bažnyčios rektorius kun. Vaidas Vaišvilas. Gaila, kad sunku perteikti nuoširdumą ir humoro jausmą, kurie leido šiam pokalbiui tiesiog praskrieti, paliekant šiltus prisiminimus...
Šiandien, rugsėjo 1 d., sukanka 3 metai, kai šventovė atidaryta visą parą. Ką tai reiškia Jums?
Man tai reiškia labai didelę Dievo malonę, kuri pasireiškia per laiką, kad šios šventovės atidarymas, nuolatinė Švenčiausiojo Sakramento Adoracija yra Dievo valia ir Jo troškimas. Labai gražus stebuklas, kuriuo visi turėtume užsikrėsti ir tuo džiaugsmu tiesiog gyventi. Ir pirmiausia aš esu labai dėkingas bendruomenei, visiems adoruotojams, Vilniaus arkivyskupui Gintarui Grušui, vyskupui Arūnui Poniškaičiui, kad patikėjo ir pasitikėjo, taip pat Gilmai Giedraitei, kuri kaip šventoji Ona pasninkais ir maldomis dieną naktį leidžia bažnyčioje. Labai dėkoju už tą buvimą kartu, kad nereikia per daug išgyventi dėl atidarytos visą parą bažnyčios. Per šiuos žmones Dievas parodo, kad tai yra Jo valia ir tai laimina atidarius bažnyčią visai parai gali greitai užsidaryti, ir liksi vienas toje bažnytėlėje, o čia atidarėme – ir Dievas palaimino. Viskas vyksta tik iš Dievo malonės.
Kas sugalvojo ir iniciavo, kad Dievo Gailestingumo šventovė būtų atidaryta visą parą?
Šventovė pašventinta prieš 13 metų, ir aš seniai galvojau apie bažnyčios atidarymą visai parai, kad būtų nuolatinė Švenčiausiojo Sakramento Adoracija, bet sakyčiau, kad mes tam pribrendome. Iš pradžių atidarydavome bažnyčią visą parą tik per Gailestingumo savaitę, o vėliau tiesiog subrendome atidaryti šventovę visai parai. Visgi be Dievo malonės to nebūtų. Prieš 3 metus, per Žolinę, aš paskelbiau bendruomenei, kad atidarome Dievo Gailestingumo šventovę visai parai, tada Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas davė mums trijų mėnesių bandomąjį laikotarpį. Normalu, manau, kad Vilniaus vyskupai turėjo nemažai rūpintis dėl to – ar nepraeis tas noras ir užsidegimas laikyti šventovę atvirą visą parą. Tačiau štai trejus metus iš Dievo malonės šventovė atidaryta visą parą.
Kas per šiuos trejus metus buvo įsimintiniausia?
Viskas įsimintiniausia. Nėra tų dalykų, kurie nebūtų neįsimintini, toks jausmas, kad visi treji metai buvo jubiliejiniai.
Su kokiais sunkumais teko susidurti?
Šventovės išlaikymas, gal dar žmonių nesupratimas, kad bažnyčioje turi būti tvarka, kad tai nėra traukinių stotis, kurioje gali daryti, ką nori. Tai yra sakrali erdvė, kurioje garbinamas Švenčiausias Sakramentas, todėl reikia atitinkamai elgtis. Negali bažnyčioje būti nešvarūs, girti ar neprisižiūrėję asmenys. Tikiuosi, jūs suprantate, ką aš įvardiju. Iš patirties žinau, kad daug tokių asmenybių ateina tikrai ne maldai, o labiau apsižvalgyti, kieno rankinę nugvelbti. Kai kurie žmonės sako, kad Kristus taip nedarytų, t. y. tų žmonių neišprašytų, tačiau jūs pabandykite tokios būklės įeiti į sinagogą, mečetę – ar tikrai ten įleis. Tokioje situacijoje Jėzus mūsų prašo ne sukandus dantis žiūrėti ir kentėti, o vagį gatvėmis vytis, bet parodyti meilę ir gailestingumą savo broliui ar sesei. Vadinasi, turime, jei tai įmanoma, tą žmogų išmaudyti, perrengti švariais rūbais, pamaitinti, jei reikia, pamokyti, paprotinti ir atvesti prie altoriaus Adoracijai. Bažnyčios erdvė yra šventa. Todėl turi būti pagarba Dievui ir Jo Šventovei, taip pat pagarba Dievui išreiškiama pasirūpinant kūnu, kuris yra Dievo kūrinys ir Šv. Dvasios buveinė.
Dievo Gailestingumo šventovė – tai didelė malonė Vilniui, Lietuvai ir visam pasauliui, kai prie šio paveikslo žmonės meldžiasi dieną, naktį.
Kas pasikeitė per šiuos trejus metus nuo to laiko, kai šventovė buvo atidaryta visą parą iki dabar, kai ji jau švenčia 3 metų sukaktį, kai ji yra atidaryta visą parą?
Bręstame gilesnei kontempliacijai. Iš tiesų sunku pasakyti, manau, kad laikas parodys. Kai praeis dar treji metai, bus aiškiau, kas pasikeitė ir kokie to gyvento laikotarpio vaisiai. Treji metai yra per mažai, kad būtų galima įvardinti kažką konkrečiai. Dievas neskuba, Dievas daug dalykų parodo per laiką. Kantrybės.
Kas Jums yra Gailestingumas?
Gyvenimas, tiesiog gyvenimas. Panašiai kaip žmogaus gyvybei reikia kraujo, kad jis būtų gyvas, taip mums reikia Dievo gailestingumo, kad būtume gyvi dvasia ir gyventume, o ne egzistuotume. O gailestingumą turėtume dovanoti vieni kitiems ir ne bet kokį, bet nesuvaidintą, kylantį iš Jėzaus, juk nenuoširdumo arba nuoširdumo nepaslėpsi. Jeigu mūsų darbai yra nenuoširdūs, tai ir matyti, kad jie yra nenuoširdūs. Tikriausiai esate pastebėjusi, kad net žmogaus žvilgsnis parodo, ar nuoširdžiai pagalvojo, ar nuoširdžiai pasakė. Jėzui patinka mylinti širdis. Apaštalas Paulius taip pat sako tai, kas mums, krikščionims, yra būtina: „Jei atiduočiau savo kūną sudeginti ir neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau.“ Todėl gailestingumas man yra gyvenimas, didelis troškimas neprasilenkti su Dievo valia, neapakti nuo susireikšminimo ir puikybės. Iš Dievo gailestingumo kasdien daugybę kartų kartoju mintyse: „Viešpatie, pasigailėk manęs, nusidėjėlio, nes Tu esi šventas, tebūnie Tavo valia.“
Matydamas kiekvieną dieną plūstančius piligrimus iš viso pasaulio, ką galėtumėte patarti žmonėms, kuriems žodis Adoracija yra tik skambus pavadinimas, o bažnyčia tėra tik pastatas?
Nebijokite eiti tikėjimo keliu, atsiverkite dvasinei tikrovei, kuri jūsų gyvenimą perkeis. Atvėrus širdį, Dievas duos visa, ko reikia, kad tikėtume ir pradėtume naują gyvenimą, svarbiausia – nebijoti, neprarasti vilties ir neflirtuoti su liūdesiu.
Jūsų palinkėjimas Lietuvos žmonėms.
Būkit nuoširdūs, mylėkite vienas kitą, gyvenkite tiesoje ir nieko nebijokit. Liudykite Gailestingąjį Kristų.
„Dievo Gailestingumo šventovė – tai didelė malonė Vilniui, Lietuvai ir visam pasauliui, kai prie šio paveikslo žmonės meldžiasi dieną, naktį.“ Kun. Vaidas Vaišvilas
Kalbino Aistė Karpytė
